Padėtis nepakankamai pažįstama, kad būtų galima apie ją diskutuoti

Darja Cimbaliuk eilėraštyje „NENU(SI)VILKITE. Laiškas mokslininkui, kurio tėvynę kitąkart užpuls Rusija“, konstatavo:

akademinÄ— bendruomenÄ— aptardinÄ—s dekolonizacijÄ…,

apie tai be paliovos diskutuodama, 

bet, išskyrus kelias išimtis,

nekalbÄ—s apie tavo tÄ—vus, brolius, seseris, draugus,

kurie šaltuose apkasuose dekolonizuoja šalį, ją deokupuodami.

Tas nepakankamai pažįstama, kad būtų galima diskutuoti.

Å ias pastabas paraÅ¡iau 2024 m. kovo mÄ—nesį, praÄ—jus dvejiems metams nuo Rusijos plataus masto invazijos į UkrainÄ… pradžios ir pusantrų metų po to, kai skaiÄiau praneÅ¡imÄ… Ukrainos paviljone Venecijos bienalÄ—je, kuri 2022 m. buvo atidaryta balandžio viduryje. Kartu su Andrijumi Dostlievu pristatÄ—me projektÄ… „Paguodos darbas“, jį užsakÄ— pagrindinÄ—s parodos kuratorÄ—.

Nepaisant mirtį sÄ—janÄio karo, 2022-ieji suteikÄ— ir laÅ¡elį vilties, kad Ukrainos kultÅ«ros profesionalai, suvienijÄ™ pastangas su bendraminÄiais sÄ…jungininkais, pagaliau galÄ—s atmesti Rusijos kultÅ«rai a priori suteikiamÄ… privilegijÄ… visada bÅ«ti dÄ—mesio centre, parodys tikrÄ…jÄ… jos vietą…

Karas, sukeltas 2022 m. vasarį, tapo lūžio taÅ¡ku – postkolonijinÄ— Ukrainos valstybÄ— virto dekolonijine. Pokalbiai Venecijos bienalÄ—je buvo kupini optimizmo dÄ—l bÅ«simų pokyÄių, diskusijos dalyviai, manau, įsivaizdavo save kaip aktyviÄ… jų dalį.

Pamenu tÄ… karo pradžios akimirkÄ…, kai supratau, kad ukrainieÄių (žodį „ukrainieÄiai“ Äia ir kitur vartoju pilietiniu ir politiniu, o ne etniniu aspektu) kultÅ«ra pasaulyje reprezentuojama taip menkai visų pirma dÄ—l prieinamų vieÅ¡osios raiÅ¡kos platformų stokos. TaÄiau realybÄ— pasirodÄ— esanti daug sudÄ—tingesnÄ—.

Knygoje „Traumų imperija“ Didier Fassinas ir Richardas Rechtmanas raÅ¡o, kad 1988 m. kilÄ™s žemÄ—s drebÄ—jimas, sugriovÄ™s kelis ArmÄ—nijos miestus, nusineÅ¡Ä™s deÅ¡imtis tÅ«kstanÄių gyvybių, palikÄ™s daugiau kaip Å¡imtÄ… tÅ«kstanÄių sužeistųjų, buvo politiÅ¡kai reikÅ¡mingas įvykis, nes „Vakarams suteikÄ— praktiÅ¡kai pirmÄ…jÄ… galimybÄ™ patekti į šį regioną“, kurį sovietai „iki tol buvo aklinai užrakinÄ™ nuo bet kokio iÅ¡orinio žvilgsnio“. TaÄiau praÄ—jus daugiau kaip trisdeÅ¡imÄiai metų po SSRS žlugimo, teritorijų, kadaise priverstų bÅ«ti jos dalimi, gyventojai ne kartÄ… patyrÄ—, kad Vakarų dÄ—mesys yra itin selektyvus ir nebÅ«tinai priklauso nuo to, kiek atviras stengiasi bÅ«ti pats regionas. StichinÄ— nelaimÄ— ar Å¡alį užgriuvÄ™s karas iÅ¡ tikrųjų gali trumpam atkreipti dÄ—mesį į nusiaubtÄ…, kenÄiantį kraÅ¡tÄ…, taÄiau užsienio žiniasklaida įvykius nuÅ¡vieÄia taip, tarsi tÄ… pasaulio dalį bÅ«tų kÄ… tik atradusi žemÄ—lapyje. 2014 m., kai Rusija okupavo KrymÄ…, dalį Donecko ir Luhansko sriÄių, o po aÅ¡tuonerių metų pradÄ—jo plataus masto antpuolį, vadinamieji kolektyviniai Vakarai tarsi pirmÄ…kart pastebÄ—jo UkrainÄ…, Å¡iek tiek nustebÄ™ suprato, kad tarp Berlyno (arba, jei esate akylesni, tarp VarÅ¡uvos) ir Maskvos driekiasi anaiptol ne begalinÄ— ir ne bevardÄ— dykuma, o teritorija su autentiÅ¡kÄ… kalbÄ… ir kultÅ«rÄ… turinÄiais gyvais žmonÄ—mis, kurių namai be gailesÄio bombarduojami, griaunami dabar, kai aÅ¡ apie tai raÅ¡au [iÅ¡ tikrųjų tai vyksta jau pusketvirtų metų – red.].

Vakarų mentaliteto žemÄ—lapyje mÅ«sų Å¡alies buvimas trauminÄ—s geografijos dalimi lÄ—mÄ— labai specifinį dÄ—mesį ir pripažinimÄ…, kokį gauna visuomenÄ—. RyÅ¡kus pavyzdys – Mstyslavo ÄŒernovo filmui „20 dienų Mariupolyje“ skirtas Oscaras. Sunku įsivaizduoti, kad Vakarų režisierius, atsiimdamas apdovanojimÄ…, pradÄ—tų savo kalbÄ… tokiais žodžiais: „NorÄ—Äiau, kad Å¡is filmas niekada nebÅ«tų buvÄ™s sukurtas.“

SusidomÄ—jimas Ukraina, iÅ¡augÄ™s po Rusijos plataus masto invazijos, paskatino steigti naujas vieÅ¡Ä…sias platformas, siekianÄias atskleisti mÅ«sų Å¡alies kultÅ«rinÄ™ savastį. TaÄiau Å¡is dÄ—mesys gana pavirÅ¡utiniÅ¡kas, ribotas. Tai nebuvo staigus suvokimas, kad Ukrainos kultÅ«rinis spektras ne mažiau vertingas negu Rusijos arba Vakarų. Å is požiÅ«ris neatmeta įsiÅ¡aknijusios hierarchijos, yra tik laikina solidarumo su bendruomene, kuri didvyriÅ¡kai prieÅ¡inasi daug stipresniam agresoriui, forma. TodÄ—l kultÅ«rinÄ— vieÅ¡ai pristatomų kÅ«rinių vertÄ—, ypaÄ didelio masto karo pradžioje, atrodÄ— antraeilis dalykas. Svarbiausia buvo tai, kad kÅ«rÄ—jai kilÄ™ iÅ¡ Ukrainos, todÄ—l jiems galima teikti humanitarinÄ™ pagalbÄ… kultÅ«ros tikslais.

Užsienyje sparÄiai daugÄ—jo su Ukraina susijusių renginių, bet meninÄ— jų kokybÄ— dažnai bÅ«davo prasta. Juos organizavo institucijos, norinÄios padÄ—ti, taÄiau daugeliui iÅ¡ jų trÅ«ko patirties kurti kokybiÅ¡kÄ… produkcijÄ…, juo labiau gebÄ—jimo taisyti trÅ«kumus. Parodose, skirtose Ukrainai, dalyvaudavo menininkai, kuriuos vienijo tik ukrainietiÅ¡ka kilmÄ—, nebuvo perduodama jokia aiÅ¡kesnÄ— kuratorių žinutÄ—.

Tokių renginių antplūdis kultūros erdvėje išblukino ribas tarp laikinų pagalbos rezidencijų ar parodų, organizuojamų kaip solidarumo gestas, ir profesionalių, kokybe pagrįstų Ukrainos projektų. Be to, laikinas ažiotažas lėmė, kad kai kurie autoriai, karjerą susikūrę užsienyje, irgi buvo suvokiami kaip Ukrainos atstovai, nepaisant profesinio jų lygio.Veiklą kategorizuojant išimtinai tapatybės pagrindu, juos imta laikyti traumų liudytojais, nors jie su tuo nesusidūrė.

KokybiÅ¡ko Ukrainos meno, kuris „reikÅ¡tų daugiau negu tiesiog kalbÄ—jimas apie karÄ… ir nuolatinis situacijos aktualumo priminimas“, meno, „nepaisanÄio fiksuotų, binarinių tapatybÄ—s kategorijų“, poreikis akivaizdus, nes prieÅ¡ingu atveju atmetama keletas labai svarbių dalykų. KÅ«ryba, kuri turÄ—tų bÅ«ti „daugiau negu nacionalinė“, peržengianti etninį matmenį, kol kas įrÄ—minama dirbtinÄ—mis nacionalinio tapatumo kategorijomis, pirmiausia remiantis kritikų apraÅ¡ymais, kuratorių veikla ir žiÅ«rovų suvokimu, o tai simptomas, kad į UkrainÄ… vis dar žvelgiama per kolonijinÄ—s Rusijos prizmÄ™ (arba, kaip Lenkijos atveju, viskÄ… lemia kolonijinÄ— praeitis). Neįmanoma pristatyti „postnacionalinio“ meno, jei žiÅ«rovai ir kritikai kÅ«rinius vertina iÅ¡imtinai autoriaus tautybÄ—s atžvilgiu, pagrindine savybe laikydami „ukrainietiÅ¡kumą“. 

Kita problema, susijusi su vieÅ¡osiomis platformomis, skirtomis Ukrainos kultÅ«ros reprezentavimui Vakaruose, ta, kad tokios platformos dažnai veikia kaip savotiÅ¡ki „getai“, kur UkrainÄ… pristatanÄiuose renginiuose dalyvauja tik ukrainieÄiai (pabÄ—gÄ—liai arba diaspora) ir keli bendraminÄiai sÄ…jungininkai. Toks formatas iÅ¡laiko dabartinÄ™ kolonijinÄ™ hierarchijÄ… – jis iÅ¡reiÅ¡kia solidarumÄ…, taÄiau neturi jokio emancipacinio užmojo, nes nesiekia pritraukti platesnÄ—s auditorijos, iÅ¡skyrus siaurÄ… Ukrainos simpatikų grupÄ™, todÄ—l prarandama galimybÄ— daryti realiÄ… įtakÄ…. TikslinÄ— dekolonijiniais pokyÄiais suinteresuota publika tiesiog nekvieÄiama, paprasÄiausiai iÅ¡puÄiamas Ukrainos burbulas – formaliai suteikiama erdvÄ— atstovauti „emociniam traumuotos Å¡alies balsui“, taÄiau tas balsas nÄ—ra plaÄiau girdimas.

Ä® vakarus nuo Oderio upÄ—s Å¡i nedidelÄ— labdaros akcija tapo beveik atpirkimo ožiu – juk lengviau Ukrainos menininkams suteikti erdvÄ™ vienos dienos renginiui tarp suplanuotų parodų, negu svarstyti, kaip deÅ¡imtmeÄius, net Å¡imtmeÄius trukÄ™s rusų kultÅ«ros nekritiÅ¡kas Å¡lovinimas, Rusijos požiÅ«rio perÄ—mimas prisidÄ—jo prie Maskvos suįžūlÄ—jimo ir plataus masto invazijos 2022 m. Su Ukraina susijusių dekolonijinių renginių gausa paradoksaliai tampa tikrų dekolonizacinių (struktÅ«rinių) pokyÄių apgailÄ—tinu pakaitalu.

Nuo pat karo pradžios ne kartÄ… atsidÅ«riau situacijose, kai siÅ«lymas nutraukti „ukrainieÄių geto“ kÅ«rimÄ…, skatinant, kad Ukrainos renginiuose dalyvautų ne vien ukrainieÄiai, Vakarams kÄ—lÄ— nerimÄ…: „Kas yra Å¡ie žmonÄ—s auditorijoje? Ar jÅ«s juos pažįstate? Ar jie jÅ«sų draugai?“

Dabar jau galima teigti, kad tai, kÄ… iÅ¡ pradžių suvokÄ—me kaip poslinkį dekolonizacijos link, buvo tik laikina Ukrainai suteikta kvota, neturinti struktÅ«rinių pokyÄių potencialo. PrieÅ¡ingai – tiek kultÅ«ros institucijos, tiek akademinÄ— bendruomenÄ— mobilizavo esamus iÅ¡teklius, kad iÅ¡saugotų status quo, pasirengusios kovai su grÄ—sme prarasti privilegijuotÄ… savo padÄ—tį. 

To pavyzdys – įvairios strategijos, kad bÅ«tų galima instrumentalizuoti dekolonijinį diskursÄ…, iÅ¡saugant esamÄ… kolonijinÄ™ hierarchijÄ…. Termino „rusų kultÅ«ra“ įvardijimas problemiÅ¡ku nemažai kultÅ«ros veikÄ—jų, kurie profesinį savo identitetÄ… susikÅ«rÄ— remdamiesi bÅ«tent ja, paskatino atsiriboti nuo simbolinÄ—s erdvÄ—s. Nors visi staiga „nustojo“ bÅ«ti rusais, taÄiau atkakliai tebegina profesinÄ™ teisÄ™ kalbÄ—ti viso buvusių Rusijos kolonijų regiono vardu. ŽmonÄ—s, kurie po 2022 m. iÅ¡vyko iÅ¡ Rusijos, kur buvo susikÅ«rÄ™ karjerÄ…, staiga liovÄ—si autobiografijose nurodyti, kad gimÄ— RF, susirado giminaiÄių – beveik visada moterų, dÄ—l kažkokios priežasties moÄiuÄių ar tetų – Ukrainoje, kitose buvusiose kolonijose, kur vaikystÄ—je praleisdavo daug laiko, mÄ—gaudamiesi skaniu nacionaliniu maistu ir maloniais, jiems kiek juokingais vietinÄ—s kalbos garsais. SimboliÅ¡kai palikdami grupÄ™ tų, kurie ragina „dekolonizuoti Rusijos kultÅ«rą“, Å¡ie asmenys prisidÄ—jo prie bendruomenÄ—s, kuri dedasi atsakinga už „dekolonizaciją“, tiksliau tariant, bando iÅ¡saugoti kolonijinÄ™ hierarchijÄ…, bet šįkart jau su dekolonijiniu apvalkalu. Vakarai palaikÄ— šį pervardijimÄ…, rusams, apsiskelbusiems „buvusiaisiais“, suteikdami teisÄ™ atstovauti visam regionui, kadaise priklausiusiam carinÄ—s Rusijos imperijai.

ProtÄ—vių, dar labiau engtų, paveldo ieÅ¡kojimas neturi nieko bendra su faktine dekolonizacija, sprendžianÄia kolonijinÄ—s priespaudos sukeltas problemas, sugrąžinanÄia prarastÄ… pliuralizmÄ…. IÅ¡ tikrųjų tai dekolonijinio teisingumo prieÅ¡ingybÄ—, kol Rusijos kuratorius ar bet kuris kitas vieÅ¡asis asmuo vien dÄ—l savo tapatybÄ—s gauna privilegijuotÄ… prieigÄ… prie institucinių iÅ¡teklių. Kitas problemiÅ¡kas tokių tapatybÄ—s pokyÄių aspektas yra Ukrainos apibÅ«dinimas, taikant „primityvaus ultranacionalizmo“ terminÄ…, tiesiogine prasme per kraujÄ… ir žemÄ™, ignoruojant pilietinį, socialinį ir politinį matmenį. Žvelgiant iÅ¡ tokios perspektyvos, priklausymas tam tikrai kultÅ«rinei bendruomenei yra kažkas, su kuo gimstama, tai neturi nieko bendra su sÄ…moningu pasirinkimu ar su performatyviuoju, kasdien tobulinamu kultÅ«ros sandu, nes jis redukuojamas iki etninio kiÄo. TodÄ—l susiduriame su savotiÅ¡ku paradoksu – tai pakartotinis kolonizuotos tapatybÄ—s pasisavinimas, į jÄ… žvelgiant iÅ¡ kolonijinių pozicijų. (Verta paminÄ—ti, kad „blogÄ…jį nacionalizmą“ – monoetninį, monokultÅ«rinį, nusiteikusį prieÅ¡ viskÄ…, kas nÄ—ra sudedamoji jo paties dalis, – Vakarų tyrinÄ—tojai tradiciÅ¡kai priskiria anksÄiau kolonizuotoms tautoms, atgavusioms valstybingumÄ….)

Kaip turÄ—tume elgtis Å¡iomis aplinkybÄ—mis? Jei Ukraina nori palaikyti diskusijÄ… apie dekolonijinius požiÅ«rius – o aÅ¡ tikiuosi, kad taip ir yra, – pirmiausia mums vertÄ—tų megzti naujus horizontalius ryÅ¡ius su kitų buvusių kolonizuotų bendruomenių, turinÄių panaÅ¡iÄ… priespaudos patirtį, atstovais. ManyÄiau, Ukrainos kultÅ«ros bendruomenÄ— pirmiausia turÄ—tų bendrauti ir vienytis su jais.

 

Å is tekstas yra skyrius iÅ¡ leidinio „Dekolonizuojantis menas: anapus akivaizdumo“ (Decolonising Art: Beyond the Obvious. 2025), apibendrinanÄio ir dokumentuojanÄio Ukrainos vieÅ¡Ä…jÄ… programÄ…, pristatytÄ… 59-osios Venecijos bienalÄ—s tarptautinÄ—je meno parodoje.